IQF mėnulio žuvis

Įsivaizduokite įsitikinimą, kuris yra toks įsišaknijęs biologijoje, kad abejoti juo atrodė absurdiška: žuvys yra šaltakraujiškos{0}}taškas. Dabar įsivaizduokite, kaip tas tikrumas ištirpsta tą akimirką, kai mokslininkai pažvelgė į mėnulio žuvį – būtybę, kuri dega savo ugnimi nuo nosies iki uodegos. Jokia kita užfiksuota žuvis nepalieka to, ką daro ši,-praktikuojanti endotermiją, kuri atsisako sustoti prie dalinių priemonių, užtvindydama žarnyno ertmę, plaukimo raumenis ir net krūtinės pelekus savo užauginta šiluma. Įprasti įtariamieji tarp didelio našumo{5}}plaukikų, pavyzdžiui, tam tikri skumbrės rykliai ir milžiniški tunai, apgaudinėja sistemą tik lokaliai, saugodami savo smegenis ar tinklainę nuo šalčio, o likusią kūno dalį palikdami sustingti kiekvienu žemyn laipsniu. Mėnulio žuvis pasuka radikaliai skirtingu keliu. Jo šakotoje kameroje slypi beveik neįmanomai susivėlusi smulkių kraujagyslių tinklelis, išsidėsčiusi poromis srovėmis, kurios teka griežtai priešingai. Veninis kraujas, skrudintas po kelionės per metaboliškai aktyvius audinius, slenka tiesiai kartu su šviežiai atšaldytu arteriniu krauju, grįžtančiu iš žiaunų. Akimirksniu jų keliai sutampa, kalorijų energija švariai persikelia per takoskyrą, atgaudama šilumą, kuri kitu atveju nutekėtų į vandenyną. Tai, ką gyvūnas įgyja, keičiasi. Gylyje, kur saulės šviesa niekada neprasiskverbia, o temperatūra svyruoja virš nulio, šalti{12}}stulbinantys varžovai juda tarsi per melasą. Mėnulio žuvis, priešingai, laiko savo raumenų dugną pastoviu 9 laipsniais F (5 laipsniais) virš aplinkos, palaikydama sprogstamąjį pagreitį ir plaukuotumą -suaktyvindama reakciją tokiomis sąlygomis, kai kiekvienas kitas didelis plėšrūnas lėtai juda. Tamsa ir spaudimas nieko nereiškia.